Save žalojantis elgesys

Save žalojantis elgesys apima įvairius veiksmus, kurie gali sukelti fizinę, emocinę ar psichologinę žalą asmeniui. Toks elgesys ypač paplitęs tarp vaikų ir paauglių, nes šiuo gyvenimo etapu dažnai vyksta intensyvus emocinis ir socialinis vystymasis. Pagrindiniai save žalojantys elgesiai, kurie gali pasireikšti vaikams ir paaugliams, yra šie:

1. Savęs žalojimas siekiant pažeisti odą (pvz., pjovimas, odos deginimas, įbrėžimai) – tai vienas iš labiausiai žinomų save žalojančių būdų. Vaikai dažnai žaloja save, kad palengvintų emocinį skausmą  ar stresą, nes dažnai neturi kitų įveikos mechanizmų.

2. Savarankiškas badavimas ar persivalgymas – tam tikri vaikai ir paaugliai gali manipuliuoti savo mityba kaip būdu kontroliuoti savo kūną ar pabėgti nuo emocinio streso.

3. Alkoholio ar narkotikų vartojimas – nors tai nėra tiesioginis fizinis sužalojimas, šis elgesys dažnai siejamas su emociniu savęs žeminimu ir savižudybės rizika, ypač jei vaikas ar jaunuolis bando pabėgti nuo problemų.

4. Savižudybės grasinimai ar bandymai – nors dauguma vaikų ar jaunuolių nesiekia baigti savo gyvenimo, grasinimai savižudybe gali būti būdas išreikšti desperaciją ir norą atkreipti dėmesį į savo emocines problemas.

5. Nedarnūs santykiai ar elgesys, skatinantys smurtą – įsitraukimas į žalingus santykius, kuriuose vaikai ar jaunuoliai gali būti emociniu ar fiziniu būdu išnaudojami, taip pat gali būti forma, kaip jie save žaloja.

Svarbu pabrėžti, kad savęs žalojimas dažnai yra signalas, kad vaikas ar jaunuolis patiria rimtą emocinį skausmą ir reikia pagalbos. Savarankiškai ieškodami pagalbos ar, pavyzdžiui, praradę pasitikėjimą suaugusiais, jie gali pasijusti nepriimti ar nesuprasti. Todėl svarbu būti jautriems ir stengtis užtikrinti atvirą komunikaciją bei pagalbą.

Savęs žalojimo priežastys

Vaikai gali pradėti save žaloti dėl įvairių priežasčių, dažnai susijusių su jų emociniu skausmu, nesugebėjimu susitvarkyti su užklupusiais stipriais jausmais arba bandymu kontroliuoti savo aplinką, kuomet jaučiasi bejėgiai. Pagrindinės priežastys, kodėl vaikai gali pradėti save žaloti:

1. Emocinis skausmas ir stresas
Vaikai, kurie susiduria su stipriu emociniu skausmu, pavyzdžiui, dėl tėvų skyrybų, artimo žmogaus mirties, konfliktų šeimoje ar mokykloje, gali naudoti savęs žalojimą kaip būdą išreikšti savo sielvartą ir beviltiškumą. Jiems gali atrodyti, kad nėra kitų būdų suvaldyti savo emocijų.

2. Savitikslis elgesys ir noras „pajausti“ kažką
Kai vaikai jaučia emocinį nusivylimą ar tuštumą, savęs žalojimas gali tapti būdu pajusti kontrolę ar pabėgti nuo užgniaužtų jausmų. Tai gali būti būdas „išgyventi“ savo skausmą, nes fizinis skausmas kartais gali atrodyti lengviau pakeliamas nei emocinis.

3. Tapatumo ir savivertės problemos

Vaikai, kuriems būdinga žema ir nestabili savivertė, gali naudoti savęs žalojimą kaip būdą nubausti save, kadangi jie jaučiasi neverti meilės ar dėmesio. Tai gali atsirasti dėl patyčių, nesaugumo jausmo ar nesėkmės baimės mokykloje ar namuose.

4. Nesugebėjimas išreikšti savo jausmų

Vaikai, kurie nėra išmokę efektyviai išreikšti savo jausmų žodžiais (pavyzdžiui, kai jie nėra mokomi apie emocijas ar nesulaukia tinkamos paramos iš aplinkos), gali pasirinkti savęs žalojimą kaip būdą, kad išreikštų savo vidinį skausmą.

5. Psichikos sveikatos problemos

Savęs žalojimas taip pat gali būti susijęs su tam tikromis psichikos sveikatos būklėmis, tokiomis kaip depresija, nerimas, potrauminio streso sutrikimas, asmenybės sutrikimai ar valgymo sutrikimai. Tokiu atveju vaikas gali naudoti savęs žalojimą kaip būdą susidoroti su intensyviais vidiniais išgyvenimais.

6. Bandymas kontroliuoti aplinką

Kai vaikai jaučiasi, kad jų gyvenime niekas nėra kontroliuojama (pvz., neigiamas aplinkos poveikis, šeimos problemos ar socialinė atskirtis), savęs žalojimas gali tapti būdu pasijusti „stipresniems“ arba gauti dėmesį iš kitų. Tai gali būti nesąmoningas bandymas atgauti kontrolę.

7. Patyčios ir socialinė izoliacija

Vaikai, kurie patiria patyčias, jaučiasi atskirti arba nesuprasti savo bendraamžių ar šeimos narių, gali pradėti naudoti savęs žalojimą kaip atsaką į socialinį stresą ir atstūmimą. Savęs žalojimas gali tapti būdu išreikšti pyktį ar nusivylimą dėl to, kad jie nejaučia paramos ar meilės.

8. Pavyzdžių ir modelių poveikis

Kartais vaikams gali pasirodyti, kad savęs žalojimas yra priimtinas, jei jie stebi tokį kitų elgesį. Pavyzdžiui, jei vaikas mato, jog artimos aplinkos žmonės ar bendraamžiai sprendžia emocinius sunkumus save žalodami, jis gali priimti tai kaip normalų būdą išreikšti emocinį skausmą.

9. Hormoniniai pokyčiai ir brendimo krizės

Brendimo laikotarpiu vaikams dažnai kyla emocinės ir psichologinės krizės, susijusios su hormonų pokyčiais, kūno vaizdo problemomis ir tapatybės paieškomis. Tai gali prisidėti prie savęs žalojimo, nes jie gali jaustis pasimetę ir nesugebantys rasti būdų, kaip susidoroti su šiomis krizėmis.

10. Siekimas atkreipti dėmesį arba gauti pagalbą

Kai kurie vaikai gali naudoti savęs žalojimą kaip būdą atkreipti dėmesį į savo poreikius ar nesugebėjimą išreikšti savo jausmus žodžiais. Tai gali būti nesąmoningas bandymas „parodyti“ suaugusiems, kad jiems reikia pagalbos, nes jie nesugeba to išreikšti kitaip.

Svarbu pabrėžti, kad ir kokia būtų priežastis, savęs žalojimas visada rodo gilų emocinį skausmą ar nesugebėjimą susitvarkyti su savo jausmais. Jei vaikas pradeda save žaloti, labai svarbu, kad tėvai ar kiti suaugusieji pasikalbėtų su vaiku apie jo jausmus ir ieškotų profesionalios pagalbos, kad būtų sprendžiama pagrindinė priežastis ir suteikiama vaikui tinkama parama.

Kaip teisingai reaguoti

Sužinojus, kad vaikas save žalojo arba esant tokio elgesio rizikai, labai svarbu būti itin atsargiems su savo žodžiais ir veiksmais. Neteisingas požiūris ar nesupratimas gali dar labiau pabloginti situaciją ir užkirsti kelią atviram pokalbiui. Štai ko nereikėtų vengti:

Ko negalima sakyti:

1. „Tu per daug dramatiškai reaguoji“. Šis sakinys gali būti labai skaudus, nes vaikas jaučia tikrą skausmą, o šis pareiškimas sumažina jo emocijų svarbą. Savęs žalojimas nėra „drama“ – tai tikras, gilus skausmas, kurio vaikas negali išreikšti kitu būdu.

2. „Tai kvaila, nedaryk to“. Šis pasakymas gali sukelti vaikui jausmą, kad jis nesuprastas. Jis gali jaustis kaltas ar gėdinamas dėl savo elgesio, o tai tik padidins jo vienišumo jausmą ir nesaugumą.3. „Visi vaikai taip daro, tai nieko baisaus“. Toks komentaras gali sumenkinti vaiko skausmą ir sukelti jausmą, kad jo problemos nėra rimtos. Savęs žalojimas yra rimtas signalas, rodantis jog vaikas kenčia, ir reikia rimtai įvertinti šį elgesį.

4. „Aš nežinau, kodėl tai darai, bet tiesiog nustok“. Tai rodo nesupratimą apie tai, ką vaikas išgyvena. Vietoj to, kad tiesiog pasakytumėte „nustok“, verta įsiklausyti ir stengtis suprasti, kas sukelia šį elgesį, ir su vaiku kartu ieškoti sprendimų.

5. „Tu sukeli mums tiek daug rūpesčių.“ Save žalojantys vaikai dažnai jaučia stiprų kaltės ir gėdos jausmą. Šis komentaras gali tik dar labiau pabloginti jų savivertę ir skatinti juos užsisklęsti savyje, nes jie bijos, kad suaugusieji juos atstums.

6. „Tiesiog pabandyk išlaikyti savo jausmus viduje“. Tai patvirtina mintį, kad emocijos turėtų būti slopinamos ir nematomos, kuomet vaikas kaip tik siekia išreikšti savo skausmą ir stresą. Svarbu skatinti sveikus būdus išreikšti jausmus, o ne juos slopinti.

Ko negalima daryti:

1. Nusiminti ar panikuoti. Panikuojant arba reaguojant kitomis neigiamomis emocijomis, vaikas gali jaustis nesaugus ir nesuprastas. Geriau išlaikyti ramybę, nes tai padės vaiko jausmus išreikšti racionaliau. Vaikai mokosi stebėdami ir vertindami savo aplinkos reakcijas, todėl artimo suaugusio elgesys stresinėse situacijose pasąmoningai perduodamas vaikui.

2. Ignoruoti problemą arba tikėti, kad „tai praeis“. Savęs žalojimas ne visuomet praeina savaime, todėl svarbu nesukelti įspūdžio, kad problema nėra rimta. Tai gali būti ženklas, kad vaikas patiria gilų skausmą, todėl reikia suteikti jam paramą ir profesionalią pagalbą.

3. Skubėti nubausti ar nurodyti elgesį. Tėvams ar globėjams labai svarbu nepradėti kaltinti ir bausti vaiko. Tai gali sukelti dar didesnį pasipriešinimą ir jausmą, kad jis negali pasitikėti suaugusiaisiais. Vietoj to, reikia rodyti empatiją ir ieškoti būdų, kaip padėti.

4. Naudoti manipuliacijas ar bandyti kontroliuoti vaiko emocijas. Pavyzdžiui, pasakyti: „Jei nustosi save žaloti, aš pasistengsiu būti geresnis tėvas/mama/globėjas/-a.“ Tai gali sukelti neigiamą emocinį spaudimą ir dar labiau pabloginti vaiko emocinę būseną.

5. Pasakyti, kad tai „tik praėjusios emocijos“. Jei vaikas jaučia gilų skausmą, nesvarbu, ar tai atrodo menka problema, reikia tai pripažinti kaip realų ir rimtą emocinį iššūkį. Atsikratyti skausmo niekada nėra lengva, todėl reikia rodyti supratimą ir pripažinti vaiko jausmus.

6. Pateikti nesuformuluotų sprendimų per anksti. Stenkitės nepriimti sprendimų už vaiką, nes jis gali jaustis bejėgis ir nevaldantis savo situacijos. Geriau klausytis ir kartu su vaiku ieškoti tinkamų sprendimų. Svarbiausia yra nesmerkti tokios elgesio, nes supratingas ir palaikantis požiūris suteikia vaikui galimybę jaustis saugiai ir pasitikėti suaugusiaisiais, kurie gali jam padėti.

Kaip vaikui padėti

Tai labai jautri ir sunki tema. Jei tėvai ar gobėjai pastebi, kad jų vaikai save žaloja, svarbu reaguoti su empatija, supratimu ir pasiruošimu ieškoti pagalbos. Štai keletas rekomendacijų:

1. Nusiraminti ir nesmerkti – labai svarbu nesmerkti vaiko ir nesistengti greitai nubausti. Savęs žalojimas dažnai yra vaiko būdas išreikšti gilias emocijas, stresą ar skausmą, o kaltinimai ar bausmės tik pablogins situaciją.

2. Išklausyti vaiko jausmus – pabandykite su vaiku kalbėtis atvirai ir be pasmerkimo. Paklauskite jo, kas sukelia šiuos jausmus ir kaip jis jaučiasi. Tai gali padėti suprasti, kas vyksta jo galvoje. Labai svarbu tai daryti nepertraukinėjant kai vaikas kalba. Tai padeda sukurti pasitikėjimą ir supratimą. Jeigu vaikui sunku apie tai kalbėti, galbūt jis gali nupiešti kaip jaučiasi.

3. Rodyti paramą ir meilę – būtina, kad vaikas jaustųsi mylimas ir palaikomas. Tai padeda kurti pasitikėjimą ir suteikia vaikui daugiau jėgų spręsti savo emocines problemas.

4. Ieškoti profesionalios pagalbos – labai svarbu kreiptis į specialistus, tokius kaip psichologai, psichiatrai ar terapeutai, kurie turi patirties dirbant su vaikais, turinčiais savęs žalojimo problemų. Terapija gali padėti vaikui susitvarkyti su emocijomis ir išmokti sveikesnių būdų susidoroti su stresu.

5. Stebėti ir užkirsti kelią galimiems pavojams – jei vaikas vis dar save žaloja, svarbu užtikrinti, kad jis būtų saugus ir kad nesiektų daugiau sužalojimų. Tai gali reikšti, kad reikės pašalinti pavojingus daiktus iš jo aplinkos ir užtikrinti nuolatinę suaugusiojo priežiūrą.

6. Skatinti sveikus būdus susidoroti su emocijomis – kartu su vaiku galite išmokti įvairių būdų, kaip tvarkytis su sunkiais jausmais, pavyzdžiui, kvėpavimo pratimų, fizinių veiklų, kūrybiškumo ar rašymo terapijos.

7. Būti kantriems – tai ne greitas procesas. Savęs žalojimas dažnai yra giliai įsišaknijusi problema, ir vaikas gali neužtikrintai reaguoti į pokyčius. Kantrybė ir nuoseklus palaikymas yra būtini.

Svarbiausia užtikrinti, kad vaikai nesijaustų vieniši savo „kovoje“ ir suprastų, kad su suaugusiųjų pagalba ir parama gali jie rasti kelią į sveikimą. Priemonės siekiant spręsti problem. Kai vaikas jaučia norą save žaloti, svarbu turėti strategijas, kurios padėtų jam nukreipti dėmesį ir tvarkytis su intensyviais jausmais, nes šios emocijos gali būti labai stiprios.

Štai kelios technikos, kurias galima taikyti siekiant padėti vaikui:

1. Kvėpavimo pratimai – kvėpavimas gali padėti nuraminti kūną ir protą. Galite mokyti vaiką giliai kvėpuoti: įkvėpti per nosį 4 sekundes, sulaikyti kvėpavimą 4 sekundes ir iškvėpti per burną 4 sekundes. Tokie pratimai padeda sumažinti streso lygį ir suteikia vaikui laiko apmąstyti savo jausmus.

2. Pakeisti aplinką – jeigu vaikas jaučia impulsą save žaloti, gali padėti paprasta aplinkos pakeitimo technika, pavyzdžiui, pasiūlyti vaikui eiti į kitą kambarį, pasivaikščioti ar užsiimti kita veikla, kuri atitrauktų dėmesį.

3. Kūrybiškumo terapija – piešimas, rašymas ar modeliavimas su moliu gali padėti vaikui išreikšti savo jausmus be žalos sau. Kūrybiniai užsiėmimai gali būti puikus būdas išlaisvinti emocijas ir tuo pačiu nekenkti sau.

4. Fiziniai pratimai – fizinė veikla, pavyzdžiui, bėgiojimas, šokinėjimas, šokiai, taip pat gali padėti išsikrauti. Tokie užsiėmimai padeda išleisti susikaupusią įtampą ir aktyvina organizmą.

5. „Spaudimo taškai“ – fizinis stimuliavimas – kai vaikas jaučia norą save žaloti, galima pasiūlyti jam švelniai spausti kietą daiktą (pavyzdžiui, stresą mažinantį kamuoliuką) arba delne laikyti ledo gabaliuką, kad jis sutelktų dėmesį į fizinį pojūtį, o ne į norą žaloti save.

6. „Ačiū, bet ne dabar“ technika – ši technika padeda vaikui atpažinti impulsą ir atidėti jo įvykdymą. Galite pasakyti: „Pajutai norą tai padaryti, tačiau dabar mes tai atidėsime. Gal galėtum pabandyti padaryti kažką kito ir grįžti prie šios minties vėliau?“

7. Saugos ir komforto objektai – kai kuriems vaikams padeda turėti kokį nors saugos objektą (pavyzdžiui, minkštą žaislą, antklodę ar mėgstamą drabužį), kurį jie gali pasiekti, kai jaučia emocinį diskomfortą.

8. Pokalbiai apie emocijas – svarbu skatinti vaiką atpažinti ir išreikšti, ką jis jaučia. Galite padėti vaikui įvardyti savo jausmus ir kalbėti apie juos be pasmerkimo. Tai padeda sumažinti vidinę įtampą ir sukuria erdvę pokalbiui. Taip pat į pagalbą galite pasitelkti įvairius psichoedukacinius žaidimus, kurie padės užmegzti gilesnį tarpusavio ryšį.

9. Relaksacijos technikos – meditacija, ramus muzikos klausymasis ar aromaterapija (pvz., eteriniai aliejai) gali padėti vaikui nuraminti kūną ir protą. Svarbu, kad tai taptų ramiu momentu, leidžiančiu pabėgti nuo įtampos.

10. Padėti kurti veiksmų planą – kartu su vaiku galite sukurti „kovos su impulsu“ planą, kuriame bus įtrauktos įvairios sveikos alternatyvos, kurias vaikas galės naudoti, kai pajus norą save žaloti. Pavyzdžiui, tai gali būti kvėpavimas, fizinė veikla ar susirūpinimo išsakymas.

Svarbiausia yra būti šalia vaiko ir nuolat stebėti, kaip jis reaguoja į įvairias situacijas. Į šią problemą reikia žiūrėti ne kaip į pavienį įvykį, o kaip į procesą, kuris reikalauja laiko ir nuolatinės pagalbos, kad vaikas galėtų išmokti sveikesnių būdų spręsti savo emocines problemas. Kūno skanavimo technika įtampos mažinimui.

Kai vaikui kyla noras save žaloti, relaksacijos technika gali būti puikus būdas padėti jam nuraminti emocijas ir nukreipti dėmesį į kažką sveikesnio. Viena iš veiksmingų relaksacijos technikų yra „kūno skanavimas“ (angl. „body scan“), kuri padeda susikoncentruoti į kūno pojūčius ir taip sumažinti emocinį diskomfortą.

Ši technika padeda vaikui sutelkti dėmesį į savo kūną ir išmokti atpažinti, kur jis jaučia įtampą, ir ją atsipalaiduoti. Toliau pateikiama instrukcija, kaip tai galima padaryti:

1. Įsitaisyti patogiai – paprašykite vaiko sėdėti ar gulėti ramiai. Užtikrinkite, kad jam būtų patogu ir nejaustų streso dėl aplinkos.

2. Kvėpavimas – pradėkite nuo kvėpavimo pratimų, kad padėtumėte vaikui atsipalaiduoti. Pavyzdžiui, paprašykite vaiko giliai įkvėpti per nosį, sulaikyti kvėpavimą 2–3 sekundes ir lėtai iškvėpti per burną. Pakartokite tai kelis kartus.

3. Sutelkti dėmesį į kūno dalis – paprašykite vaiko sutelkti dėmesį į įvairias kūno dalis, pradedant nuo kojų ir kylant aukštyn. Jūs galite sakyti: „Dabar pajusk savo kojas. Ar jauti kokią nors įtampą? Jei taip, pabandyk atpalaiduoti šią vietą. Pajusk, kaip atsipalaiduoja tavo raumenys.“

4. Palaipsniui pereiti į kitas kūno dalis – paprašykite vaiko pereiti prie kitų kūno dalių: pėdų, blauzdų, šlaunų, pilvo, krūtinės, rankų, pečių, kaklo ir galvos. Svarbu sutelkti dėmesį į kiekvieną kūno dalį ir stengtis pajusti, kur jaučiama įtampa ar diskomfortas, ir bandyti ją atpalaiduoti.

5. Atkreipti dėmesį į kvėpavimą – kiekvieną kartą, kai praeinate per kūno dalis, galite paprašyti vaiko įkvėpti ir iškvėpti, kvėpavimu nuraminant kūną ir mintis, bei susitelkiant į dabarties momentą.

6. Pozityvus sustiprinimas – pabaigoje paskatinkite vaiką pasidžiaugti, kaip jis sugebėjo nuraminti savo kūną ir protą. Tai sustiprins teigiamą jausmą, kad jis sugeba kontroliuoti savo jausmus ir atsipalaiduoti.

Papildoma technika: Vizualizacija
Dar viena relaksacijos technika, kuri gali būti naudinga, yra pozityvi vizualizacija. Vaikas gali užmerkti akis ir įsivaizduoti ramią, saugią vietą (pvz., miško kelią, paplūdimį, kalnų viršūnę), kur jis jaučiasi saugus ir ramus. Paprašykite jo išreikšti ką jis mato, girdi, užuodžia, jaučia – tai padeda nuraminti mintis ir atitraukti dėmesį nuo noro save žaloti.

Svarbu:

Relaksacijos technikos turėtų būti įtrauktos į kasdienį vaiko gyvenimą, kad jis jas galėtų pritaikyti ir esant stipriems jausmams. Tai reiškia, kad neužtenka tai daryti tik pavieniais atvejais, kadangi tokios praktikos turi tapti jo rutinos dalimi, jog būtų efektyvios. Taip pat svarbu, kad šios technikos būtų naudojamos kartu su profesionalia pagalba, jeigu vaikas turi rimtesnių emocinių sunkumų, kurie lemia savęs žalojimą.
Svarbu suprasti, kad stebuklingi sprendimai neegzistuoja ir problemos neišnyksta per dieną, todėl reikia būti kantriems ir nuosekliems įgyvendinant pokyčius. Šis procesas nėra lengvas, tačiau jo rezultatai to verti.

Parengė psichologė Indra Blaškevičiūtė