Socialinio darbo profesijos pažinimas: savanorystės kelias į supratimą ir patirtį

Socialinis darbas yra viena iš labiausiai žmonių gerovei skirtų profesijų, orientuota į socialinės atskirties mažinimą, pagalbos teikimą pažeidžiamoms visuomenės grupėms bei socialinio teisingumo užtikrinimą. Tačiau, kaip ir bet kuri sudėtinga bei atsakinga profesija, socialinis darbas reikalauja ne tik teorinių žinių, bet ir praktinės patirties, empatijos bei gebėjimo dirbti įvairiose sudėtingose situacijose. Vienas iš būdų, leidžiančių geriau suprasti socialinio darbo veiklas bei jo specifiką, yra savanorystė.

Jaunimo savanoriškos tarnybos (JST) programa suteikia jaunimui galimybę prisidėti prie socialinių paslaugų teikimo ir įgyti vertingų įgūdžių, kurie atliepia ne tik jų asmeniniam augimui, bet ir socialinio darbo profesijai. Savanoriai, dirbantys socialinių paslaugų centruose, ne tik prisideda prie paramos teikimo, bet ir susipažįsta su įvairiomis socialinio darbo praktikos sritimis. Savanorystės patirtis yra neįkainojama, ypač tiems, kurie svarsto apie socialinį darbą kaip savo būsimą profesiją. Savanorystė socialinių paslaugų srityje – tai galimybė tiesiogiai susidurti su socialinio darbo kasdienybe. Savanoriai tampa svarbia komandos dalimi, padedančia teikti paramą šeimoms ir asmenims, susiduriantiems su sunkumais. Ši veikla apima įvairias sritis: nuo praktinės pagalbos (dokumentų tvarkymas, paramos paskirstymas, vaikų priežiūra ir t.t.) iki emocinės paramos (dalyvavimas savitarpio pagalbos grupėse, bendravimas su klientais). Socialinis darbas yra grindžiamas vertybėmis, tokiomis kaip pagarba žmogaus orumui, lygybė, teisingumas ir socialinė atsakomybė. Savanoriai, dirbdami su šeimomis, kurioms reikia paramos, išmoksta dirbti pagal šias vertybes, ugdo savo empatijos gebėjimus bei atsakomybės jausmą. Savanorystė tampa platforma, kurioje jauni žmonės gali išbandyti save, pamatyti, kaip socialinis darbas gali padėti keisti žmonių gyvenimus. Savanoriai, dirbantys socialinių paslaugų centruose, taip pat turi galimybę dirbti su įvairiais specialistais, tokiais kaip atvejo vadybininkai, socialiniai darbuotojai, individualios priežiūros darbuotojai. Šis bendradarbiavimas leidžia savanoriams geriau suprasti, kaip yra koordinuojamos socialinės paslaugos, kokios pagalbos priemonės yra taikomos ir kokios strategijos yra naudojamos sprendžiant sudėtingas socialines problemas. Vienas iš pagrindinių JST savanorių darbo sričių socialinių paslaugų centruose – darbas su šeimomis, susiduriančiomis su socialiniais, ekonominiais ar asmeniniais iššūkiais. Šios šeimos dažnai patiria skurdą, nedarbą, priklausomybes, smurtą ar kitus gyvenimo sunkumus. Tokiose situacijose joms reikalinga ne tik finansinė parama, bet ir praktinė bei emocinė pagalba.

2024 m. kovo 1 d. Varėnos socialinių paslaugų centre, akredituotoje savanorius priimančioje organizacijoje savo savanorystės kelią pasirašiusi jaunimo savanoriškos tarnybos (JST) veiklos sutartį pradėjo savanorė Emilija Eidukevičiūtė. Mergina išbandė save įvairiose socialinio darbo veiklose. Emilijai padėjo susipažinti su socialiniu darbu jos kuratorė atvejo vadybininkė Inga Eidukevičienė. Savanorė, dirbdama su šeimomis, atliko svarbų tarpininko vaidmenį. Mergina dalyvavo savitarpio pagalbos grupėse, kuriose šeimos galėjo dalintis savo patirtimis ir gauti moralinę paramą. Savitarpio pagalbos grupės dažnai tampa erdve, kurioje žmonės gali išvysti, kad jų problemos nėra unikalios, o kitų šeimų patirtys gali padėti rasti sprendimus ir pasijusti mažiau izoliuotiems. Dirbant su šeimomis, labai svarbu išklausyti jų poreikius ir rasti individualius sprendimus, nes kiekviena šeima susiduria su skirtingais iššūkiais. Savanorė turėjo galimybę tiesiogiai bendrauti su šeimomis, suprasti jų rūpesčius bei poreikius. Tai buvo ne tik praktinė pagalba, bet ir svarbi emocinė parama, kuri padėjo stiprinti pasitikėjimą savimi ir bendruomene. Savanorės veikla apėmė ir praktinę pagalbą centro veikloje. Emilija padėjo prižiūrėti gėles, atvejo vadybos posėdžių metu prižiūrėti vaikus, tvarkyti bylas, ieškoti atvejo vadybininkei reikalingos informacijos susijusios su socialiniu darbu internetinėje erdvėje ir mokslinės literatūros. Savanorė kartu su kuratore organizavo paramą į krizines situacijas patekusioms moterims, auginančioms mažamečius vaikus. Bendradarbiaujant su Labdaros ir paramos fondu „Vilties liepsna“ buvo suteikta parama moterims ir vaikams, aprūpinant juos maisto papildais ir higienos priemonėmis moterims. Savanorė turėjo galimybę stebėti kaip ieškoma rėmėjų, bendraujama, bendradarbiaujama ir parūpinama parama sunkumus patiriančioms šeimoms. Savanorės veikloje labai svarbų vaidmenį atliko kuruojantis darbuotojas. Savanorės kuratorė buvo patyrusi atvejo vadybininkė, kuri padėjo savanorei susipažinti su socialinio darbo specifika, paaiškino pagrindinius darbo principus ir strategijas. Savanoriškos veiklos procese buvo ne tik mokymosi, bet ir emocinės paramos suteikimo galimybė. Kuratorė padėjo savanorei jaustis saugiau, suprasti savo atsakomybę ir darbo svarbą. Šis bendradarbiavimas taip pat skatino savanorės mokymąsi ir tobulėjimą, nes kuratorius nuolat teikė grįžtamąjį ryšį ir vertingus patarimus. Toks glaudus bendradarbiavimas su specialistu padėjo savanorei geriau pasiruošti galimai socialinio darbo karjerai.

Savanorystė yra ne tik praktinis būdas padėti kitiems, bet ir svarbus įrankis, ugdantis socialinio darbo įgūdžius ir prisidedantis prie šios profesijos tobulėjimo. Savanoriai dažnai tampa svarbia socialinių paslaugų sistemos dalimi, padedančia teikti paramą bendruomenei, kurioje jie veikia. Vienas iš pagrindinių savanorystės privalumų – tai galimybė išmokti realių įgūdžių, kurie yra būtini socialiniame darbe. Savanoriai ugdo empatiją, gebėjimą dirbti komandoje, spręsti problemas ir reaguoti į sudėtingas situacijas. Šie įgūdžiai yra itin vertingi ne tik savanorystės metu, bet ir tolesniame profesiniame kelyje. Be to, savanorystė padeda formuoti bendruomenės solidarumą ir socialinę įtrauktį. Savanoriai tampa svarbia jungtimi tarp socialinių paslaugų teikėjų ir žmonių, kuriems reikia pagalbos. Jie prisideda prie socialinės atskirties mažinimo, užtikrina, kad parama pasiektų tuos, kuriems jos labiausiai reikia, ir skatina bendruomenių stiprinimą. Savanorystė ne tik atliepia socialiniam darbui, bet ir suteikia daug naudos pačiam savanoriui. Ji padeda ugdyti asmeninius įgūdžius, tokius kaip atsakomybė, komunikacija, gebėjimas įveikti stresą bei spręsti sudėtingas situacijas. Savanorystė suteikia galimybę išbandyti save įvairiose situacijose, patirti emocinius iššūkius ir ugdyti empatiją bei supratimą. Be to, savanorystė dažnai padeda jauniems žmonėms pasirinkti savo būsimą karjerą. Dirbdami socialinių paslaugų centruose, savanoriai gali pamatyti, ar socialinis darbas jiems tinka, ir įgyti realios patirties, kuri vėliau gali tapti puikiu pagrindu tolimesniam mokymuisi ar karjeros plėtojimui socialinio darbo srityje.

Savanorystė socialinių paslaugų srityje yra unikali galimybė susipažinti su socialinio darbo profesija, įgyti praktinių įgūdžių ir prisidėti prie visuomenės gerovės. Savanoriai, dirbantys su šeimomis, patiriančiomis sunkumus, ne tik padeda joms spręsti kasdienius iššūkius, bet ir tampa neatsiejama socialinio darbo sistemos dalimi.

Straipsnį parengė Varėnos socialinių paslaugų centro atvejo vadybininkė Inga Eidukevičienė